JAV vyriausybės mokslininkai pirmadienį pranešė, kad Arkties vandenyne ledo danga sumažėjo iki antro mažiausio lygio nuo palydovinių stebėjimų pradžios 1979 m.
Iki šio mėnesio per pastaruosius 42 metus tik kartą Žemės sušalusi kaukolė uždengė mažiau nei 4 milijonus kvadratinių kilometrų (1,5 milijono kvadratinių mylių).
Praėjusį mėnesį žurnale „Nature Climate Change“ paskelbti tyrėjai pranešė, kad Arktis pirmąją vasarą be ledo gali išgyventi jau 2035 m.
Tačiau visas tas tirpstantis sniegas ir ledas tiesiogiai nekelia jūros lygio, lygiai kaip tirpstantys ledo kubeliai neišpila stiklinės vandens, todėl kyla nepatogus klausimas: kam tai rūpi?
Tiesa, tai bloga žinia baltiesiems lokiams, kurie, remiantis neseniai atliktu tyrimu, jau yra pakeliui į išnykimą.
Taip, tai neabejotinai reiškia gilų regiono jūrų ekosistemų – nuo ​​fitoplanktono iki banginių – transformaciją.
Pasirodo, yra keletas priežasčių nerimauti dėl mažėjančio Arkties jūros ledo šalutinio poveikio.
Galbūt svarbiausia idėja, pasak mokslininkų, yra ta, kad mažėjantys ledo sluoksniai yra ne tik pasaulinio atšilimo simptomas, bet ir jo varomoji jėga.
„Pasišalinus jūros ledui, atsiveria tamsus vandenynas, kuris sukuria galingą grįžtamojo ryšio mechanizmą“, – AFP sakė Kolumbijos universiteto Žemės instituto geofizikas Marco Tedesco.
Tačiau kai veidrodinis paviršius buvo pakeistas tamsiai mėlynu vandeniu, buvo sugerta maždaug tokia pati Žemės šiluminės energijos dalis.
Čia nekalbame apie pašto ženklų plotą: skirtumas tarp vidutinio ledo dangos minimumo nuo 1979 iki 1990 m. ir žemiausio šiandien užfiksuoto taško yra daugiau nei 3 milijonai kvadratinių kilometrų – dvigubai didesnis nei Prancūzijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje kartu sudėjus.
Vandenynai jau sugeria 90 procentų antropogeninių šiltnamio efektą sukeliančių dujų pagamintos šilumos pertekliaus, tačiau tai turi savo kainą, įskaitant cheminius pokyčius, didžiules jūrų karščio bangas ir nykstančius koralinius rifus.
Sudėtinga Žemės klimato sistema apima tarpusavyje susijusias vandenynų sroves, kurias lemia vėjai, potvyniai ir atoslūgiai, ir vadinamoji termohalininė cirkuliacija, kurią pačią lemia temperatūros („šiluma“) ir druskų koncentracijos („sūrymas“) pokyčiai.
Net ir nedideli vandenynų konvejerio juostos (kuri eina tarp ašigalių ir apima visus tris vandenynus) pokyčiai gali turėti pražūtingą poveikį klimatui.
Pavyzdžiui, beveik prieš 13 000 metų, kai Žemė perėjo iš ledynmečio į tarpledynmetį, kuris leido mūsų rūšiai klestėti, pasaulinė temperatūra staiga nukrito keliais laipsniais Celsijaus.
Geologiniai duomenys rodo, kad iš dalies kaltas yra termohalininės cirkuliacijos sulėtėjimas, kurį sukėlė didžiulis ir greitas šalto gėlo vandens antplūdis iš Arkties.
„Gėlas vanduo iš tirpstančio Grenlandijos jūros ir požeminio ledo sutrikdo ir silpnina Golfo srovę“, kuri yra Atlanto vandenyne tekančios konvejerio juostos dalis, teigė Lježo universiteto Belgijoje tyrėjas Xavieras Fettweissas.
„Štai kodėl Vakarų Europoje toje pačioje platumoje klimatas švelnesnis nei Šiaurės Amerikoje.“
Didžiulis Grenlandijos sausumos ledo sluoksnis praėjusiais metais neteko daugiau nei 500 milijardų tonų švaraus vandens, kuris visas nutekėjo į jūrą.
Rekordinis kiekis iš dalies susijęs su kylančia temperatūra, kuri Arktyje kyla dvigubai greičiau nei likusioje planetos dalyje.
„Keletas tyrimų parodė, kad vasaros Arkties aukščiausių temperatūrų padidėjimas iš dalies susijęs su minimaliu jūros ledo plotu“, – AFP sakė Fettwiss.
Liepos mėnesį žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime teigiama, kad dabartinė klimato kaitos trajektorija ir ledo neturinčios vasaros pradžia, kaip apibrėžta JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos, yra mažesnė nei 1 milijonas kvadratinių kilometrų. Iki amžiaus pabaigos lokiai tikrai numirs iš bado.
„Dėl žmonių veiklos sukelto visuotinio atšilimo vasarą baltieji lokiai turi vis mažiau jūros ledo“, – naujienų agentūrai AFP sakė pagrindinis tyrimo autorius Stephenas Armstrupas, „Polar Bears International“ vyriausiasis mokslininkas.