Nuo tada, kai palydovinių stebėjimų prasidėjo 1979 m., Paciento ledo aprėptis Arkties vandenyne nukrito iki antro žemiausio lygio, pirmadienį pranešė JAV vyriausybės mokslininkai.
Iki šio mėnesio tik vieną kartą per pastaruosius 42 metus užšaldyta kaukolė buvo mažiau nei 4 milijonai kvadratinių kilometrų (1,5 milijono kvadratinių mylių).
„Arctic“ pirmąją vasarą be ledo galėjo patirti jau 2035 m., Praėjusį mėnesį tyrėjai pranešė žurnale „Nature Climate Change“.
Bet visa tai, kad tirpstantis sniegas ir ledas tiesiogiai nekelia jūros lygio, kaip ir tirpstantys ledo kubeliai, neišpila stiklinės vandens, o tai kelia nepatogų klausimą: kam rūpi?
Tiesa, tai yra bloga žinia „Polar Bears“, kuri, remiantis neseniai atliktu tyrimu, jau eina į išnykimą.
Taip, tai neabejotinai reiškia gilų regiono jūrų ekosistemų, nuo fitoplanktono iki banginių, transformaciją.
Kaip paaiškėja, yra keletas priežasčių susirūpinti dėl šalutinio susitraukiančio Arkties jūros ledo poveikio.
Ko gero, pati pagrindinė idėja, pasak mokslininkų, yra ta, kad susitraukiantys ledo lakštai yra ne tik globalinio atšilimo simptomas, bet ir už jos varomoji jėga.
„Jūros ledo pašalinimas atskleidžia tamsų vandenyną, kuris sukuria galingą grįžtamojo ryšio mechanizmą“, - AFP sakė Geophysicist Marco Tedesco iš Kolumbijos universiteto Žemės instituto.
Bet kai veidrodžio paviršius buvo pakeistas tamsiai mėlynu vandeniu, maždaug tas pats žemės šiluminės energijos procentas buvo absorbuojamas.
Mes čia nekalbame apie antspaudų zoną: skirtumas tarp vidutinio ledo, minimalaus nuo 1979 iki 1990 m., Ir žemiausias šiandien užfiksuotas taškas yra daugiau nei 3 milijonai kvadratinių kilometrų - dvigubai daugiau nei Prancūzija, Vokietija ir Ispanija.
Vandenynai jau sugeria 90 procentų šilumos pertekliaus, kurį sukelia antropogeninės šiltnamio efektą sukeliančios dujos, tačiau tai kainuoja, įskaitant cheminius pokyčius, masyvias jūrines karščio bangas ir mirštančius koralų rifus.
Sudėtingos Žemės klimato sistema apima sujungtas vandenyno sroves, kurias sukelia vėjai, atoslūgiai ir vadinamoji termohalino cirkuliacija, kurią patiria temperatūros pokyčiai („šiluma“) ir druskos koncentracija („sūrymas“).
Net maži vandenyno konvejerio juostos pokyčiai (kurie keliauja tarp stulpų ir tarp visų trijų vandenynų) gali turėti pražūtingą poveikį klimatui.
Pavyzdžiui, beveik prieš 13 000 metų, kai Žemė perėjo iš ledynmečio į tarpkratinį laikotarpį, kuris leido mūsų rūšiai klestėti, pasaulinė temperatūra staiga nukrito keliais laipsniais Celsijaus.
Geologiniai įrodymai rodo, kad iš dalies kaltas termohalino cirkuliacijos sulėtėjimas dėl masinio ir greito šalto gėlo vandens antplūdžio iš Arkties.
„Gėlas vanduo iš tirpstančio jūros ir malto ledo Grenlandijoje sutrikdo ir susilpnina Persijos įlankos srautą“, - dalis konvejerio juostos, tekančios Atlanto vandenyne, sakė tyrėjas Xavier Fettweiss iš Belgijos Liege universiteto.
„Štai kodėl Vakarų Europoje yra švelnesnis klimatas nei Šiaurės Amerika ta pačia platuma“.
Praėjusiais metais didžiulis Grenlandijos žemės ledo lapas Grenlandijoje prarado daugiau nei 500 milijardų tonų švaraus vandens, kurie visi nutekėjo į jūrą.
Rekordinė suma iš dalies lemia kylanti temperatūra, kuri padidėja dvigubai didesniu greičiu Arktyje nei likusioje planetoje.
„Keli tyrimai parodė, kad padidėjusį Arkties arkties aukštumą iš dalies lemia mažiausias jūros ledo mastas“, - AFP sakė Fettwiss.
Remiantis liepos mėn. Žurnale paskelbtame tyrime, dabartinė klimato pokyčių trajektorija ir vasaros be ledo pradžios, kaip apibrėžta JT tarpvyriausybinėje klimato pokyčių klimato grupės komisijoje, yra mažiau nei 1 milijonas kvadratinių kilometrų. Iki amžiaus pabaigos meškos iš tikrųjų badaus iki mirties.
„Žmogaus sukeltas globalus atšilimas reiškia, kad poliniai lokiai vasarą vis mažiau ir mažiau jūros ledo“,-AFP sakė „Polar Bears International“ vyriausiasis mokslininkas Stephenas Armstrupas.